Šį kartą kalbinu klubo senbuvį, savo jaunystės treniruočių partnerį – Giedrių Jokūbaitį.

nuotr. Daivaras Genys

Giedriau, kokia tavo pradžia šiame sporte? Kokie pirmieji įspūdžiai pradėjus lankyti „orientacinio būrelį“?

Atsimenu kai Jurbarko orientacininkų treneris Alvydas Adomavičius mokykloje per pamoką įkišo galvą pro duris ir pasiūlė vaikams ateiti į būrelį išmėginti savęs. Turbūt tada pagalvojau – „hmm, juk tai kaip tik man!”, o gal „na pabandysiu…“, dabar jau nebeatsimenu ką pagalvojau, bet nuėjau. Kadangi nuo mažens buvau gamtos vaikas pirmieji įspūdžiai buvo malonūs, miškas, daug bendraminčių, tik orientuotis nesisekė, ir greitas nebuvau. Bet tai man niekada netrukdė.

Kas atsitiko, kad kuriam laikui pasitraukei iš aktyvaus sporto? Kokios priežastys?

Dabar jau galiu teigti, kad niekada nebuvau pasitraukęs, gal tik padaręs pauzę kol ieškojau savęs. Kai save radau (užtruko keletą metelių) nusprendžiau jog esu pasiruošęs grįžti į mišką ieškoti kontrolinių punktų. Ir dabar jau visada visus randu, anksčiau ar vėliau. Dažniausiai vėliau.

Prieš kelis sezonus, mažais žingsneliais vėl grįžai į sportą? Ar kažkas iš išorės tave paskatino tai padaryti? Ar tai vidinis balsas? O gal organizmas nebegali pamiršti jaunystės pomėgių?

Jei reiktų rinktis iš pateiktų variantų tai sakyčiau vidinis balsas. Vis dažniau pradėjau svajoti mišką, trasą, varžymąsi. Nors aplinkiniai (močiutė) sakė – „kam tau alint savo kūną?“, „sportas seniai nėra sveikata!“, „ar tau reik dabar priklausyt tai sektai?“ – aš neklausiau. Jokia kita sporto šaka nėra tokia įdomi, įvairiapusė, manau buvo tiesiog lemta grįžti.

Ar turi kokią išskirtinę orientavimosi techniką kuri tavo manymu skiriasi nuo kitų sportininkų?

Turiu – „nusiimu kryptį“ ir lekiu! Tada, jei “neatsimušu“ į KP, stabteliu ir pradedu galvot kur aš čia esu. Jei greitai pavyksta tai išsiaiškinti ir nesu “išsimušęs” iš kelio – greit randu KP. Gera technika… Kol nenubėgi į šoną…

Papasakok pirmąjį į galvą šovusį įsimintiną nuotykį susijusį su OS.

Ooo, kažkodėl prisiminiau Vitalijaus (Vitalijus Bauža) greituką Kačerginės miškuos 😀

Dar atsimenu kai ėjom žygį nuo Spindžiaus ežero (kur stovyklavom prieš moksleivių finalus) iki Aukštadvario ir mus užpuolė šunys. Visi išsilakstė, o kai susirinkom į krūvą trūko dviejų vaikų. Tada pasiskirstę komandomis „šukavom“ mišką ieškodami jų, bet neradom. Laimei galiausiai juos radom nukeliavę į Aukštadvarį. Kadangi labai skambių pergalių neturėjau tai tokie pirmi į galvą šovę prisiminimai.

P.s. dar prisiminiau kai apie valandą varžybose neradau pirmo KP, galiausiai kai pasisekė surasti dar apie pusę val neradau antrojo ir nusprendžiau nebeieškoti, grįžau į finišą. Skaudus „diskvalas“.

Ar turi/esi turėjęs kokių nors ritualų prieš svarbų startą? Kokie jie? Ar padeda?

Treneris buvo mokęs prieš startą nusiraminti, išvalyti mintis. Susirasdavau sau patinkantį medį, prie jo prisėsdavau ir medituodavau, jei galima taip pavadinti. Užsimerkdavau ir bandydavau susikaupti, nusiteikti. Sunku pasakyt ar padėdavo, rezultatų būta įvairių. Artimiausiose varžybose reiks prisiminti šį ritualą ir pažiūrėti kiek sėkmės jis prideda.

Kokius tikslus brėži sezono pradžioje ir ar pavyksta juos pasiekti eigoje?

Užsibrėžiu pakopti bent keliomis vietomis reitingų lentelėje. Pastaruosius keletą metų pavyko tai padaryti. O prieš kiekvienas varžybas užsibrėžiu nebūti paskutinis.

Ar yra toks orientacininkas, kurį aplenkti tau būtų visos karjeros svajonė?

Hmm, tokių yra daug, tuo pačiu nei vieno. Visada smagu aplenkti gerai žinomą stiprų sportininką, suteikia motyvacijos. Bet karjeros svajone pavadinčiau tapimą rimtų varžybų nugalėtoju.

Ar bendradarbiai žino, kad esi orientacininkas? Ką jie apie tai mano? Ar tavo statusas nuo to pakilo ar nusileido?

Dauguma žino, teko daug pasakoti apie šią veiklą agituojant pervesti 2% pajamų mokesčio. Kadangi mano bendradarbiai yra mėgstantys „patraukti vienas kitą per dantį“ tai dažniausiai girdžiu patyčias apie vyrus su „tympom“ miške gaudančius vaikus, ar kažką tokio. Bet iš esmės esu gerbiamas kaip sportininkas, o tokia sporto šaka tik suteikia man paslaptingumo.

Ką patartum šiuolaikiniam jaunimui, kurie siekia greitų rezultatų ir nusivilia jei jų nepavyksta greitai pasiekti?

Bėk iš paskos! 😀 Klausyk trenerio, mokinkis, treniruokis ir tavo laikas ateis! O šiaip tai aš manau ne rezultatuose esmė.

GREITUKAI TRUMPUKAI:

Kokią ilgiausią trasą esi bėgęs? 20 km
Pasirink vieną (pabrauk): naktį, dieną
Pasirink vieną (pabrauk): trumpą, vidutinę, ilgą, estafetę
Pasirink vieną (pabrauk): baltame, žaliame, mišriame, mieste
Būdamas 38-erių bėgsi V21 ar V35 grupėje? V35
Ar tarp orientacininkų turi pravardę? Kokią? Viską griaunantis
Išbrauk nereikalingą žodį: Giedrius yra geriausias orientacininkas
Ar svarstytum pasiūlymą atstovauti kitą orientavimosi sporto klubą? Niekada! Nebent mokėtų didelius pinigus, kad užtektų ir man pragyvenimui ir dar paremti KARŠUVĄ galėčiau.
Kokio materialaus daikto tau trūksta, kad taptum dar geresnis orientacininkas? Legendonešio
Kiek ilgiausiai esi bėgęs į vieną kontrolinį punktą? Valandą tai tikrai 😀
Ar esi bandęs suklaidinti priešininką trasoje? Jei taip tai kokiais veiksmais? Bėgdamas su raudona „maike“ ir jau išbėgęs iš punkto rajono stengiausi būti matomas, kad mane palaikytų punktu ir bėgtų link manęs 😀

Ačiū už nuoširdžius ir, kaip visada,sąmojingus atsakymus. Sėkmingo ateinančio sezono.

Kalbino: Daivaras